Larry Romanoff, February 24, 2023
Vadovaujami nematomų žmonių, daugelis
establishmento analitinių centrų narių vis dažniau ir atviriau teigia, kad JAV
demokratija šiandien "nepajėgi įveikti šaliai kylančių iššūkių", ir
daro išvadą, kad JAV reikia naujo "iš viršaus nuleidžiamo" sprendimo,
kurį įgyvendintų vykdomoji valdžia, nepriklausoma nuo renkamo Kongreso. Keletas
žmonių, tarp jų ir NYT apžvalgininkas Thomas Friedmanas, teigė, kad
"valdžia turėtų pereiti nuo ginčytinų, ideologiškai skirtingų renkamų
organų, kurie patiria "žemesnių sluoksnių" spaudimą, prie įgaliotų
"ekspertų", veikiančių Vašingtone, Briuselyje ar Jungtinėse
Tautose". Galbūt reikia aiškiai pasakyti, kad "ginčytini,
ideologiškai skirtingi organai" yra išrinktasis Kongresas ir žemieji
parlamento rūmai, o "žemesnieji sluoksniai", kurie atmetami su
paniekos prieskoniu, žinoma, yra žmonės. Slaptoji vyriausybė dabar atvirai
skatina, kad išrinktoji valdžia būtų nustumta į šalį kaip ginčytina ir
nereikšminga, o valdžia perduota tiems patiems sionistiniams Europos
bankininkams - "įgaliotiesiems ekspertams" - kurie jau dabar
užkulisiuose kontroliuoja didžiąją pasaulio dalį. Dabar jau tapome tokie
įžūlūs, kad demokratija atvirai atmetama, o faktinė vyriausybė pamažu iš
šešėlio iškyla kaip autoritarinė diktatūra, valdoma iš Europos.
Jei prisimenate, būtent tokias mintis
beveik prieš 100 metų išsakė Lippmanas ir Bernaysas, teigdami, kad "apstulbusiai
bandai" reikia vadovavimo ir "kelių protingų žmonių" sutikimo.
Tai taip pat atspindi Trišalės komisijos ataskaitoje apie demokratijos krizę
pateiktas išvadas, kuriose vėlgi drąsiai teigiama, kad amerikiečius reikia "tinkamai
indoktrinuoti", kad būtų apribotas (arba panaikintas) visuomenės
dalyvavimas politinėje demokratijoje. Kalbant apie kvailas nesąmones apie
amerikietiškąją demokratiją, reikalaujančią labai išsilavinusių gyventojų,
manau, kad tai buvo Andrew Bacevich, kuris knygoje "The Limits of Power:
The End of American Exceptionalism" rašė: "JAV demokratijai svarbu,
kad kandidatai būtų ne tik nekompetentingi, bet ir tokie pat neinformuoti, kaip
ir rinkėjai. Tik dėl šio esminio neišmanymo "išminčiai", politikos
intelektualai, sudarantys slaptąją vyriausybę, gali kontroliuoti Baltuosius
rūmus ir Kongresą".
Bernayso slaptoji vyriausybė ir
Europos bankininkai daugelį dešimtmečių puoselėjo šį Amerikos fašistinės
diktatūros planą, kuris beveik pavyko, kai 1934 m. grupė žydų finansininkų ir George'o
H. W. Busho tėvas nesėkmingai bandė įvykdyti karinį perversmą. Vis dėlto slapta
JAV vyriausybės kontrolė jau yra faktas, net ir nesant oficialaus paskelbimo.
Planą dešimtmečius tamsoje kūrė bankininkai, fondai, analitiniai centrai ir
Bilderbergo grupė, o dabar jis vis labiau iškyla į viešumą. Amerikos gyventojai
neturi daugiau autentiškos savo vyriausybės kontrolės nei žmonės šalyse, kurias
vadiname diktatūromis, nei užsienio politikos, nei vidaus ekonominių ir
socialinių klausimų atžvilgiu. Tiesa ta, kad Amerikos išrinkti politikai neturi
jokios įtakos svarbiausiai slaptosios vyriausybės, kuri šiandien valdo Ameriką,
veiklai. Vykdomąją valdžią kontroliuojantys asmenys dažnai veikia ne tik
visiškai nesilaikydami įstatymų, bet daugeliu atvejų ir pačios Jungtinių
Valstijų konstitucijos. Kanya D'Almeida rašė, kad "turtingiausias vienas
procentas užgrobė pačius demokratijos pamatus", kad korporacinis kapitalas
užkrėtė politinį kūną, nepaisant konstitucijos ir valdžių atskyrimo. Ir iš
tikrųjų jie pasinaudojo valdžių atskyrimu, sutelkdami savo pastangas į didžiulį
valdžios perdavimą Baltiesiems rūmams, kuriuos jie kontroliuoja. Kaip minėta
anksčiau, viena iš priemonių buvo prezidento direktyvų naudojimas, kuriant
didžiulį slaptos ir privačios teisės ir politikos tinklą, prisidengiant
nacionalinio saugumo imperatyvais.
Viename naujienų straipsnyje buvo
paskelbti buvusio aukšto rango Teisingumo departamento pareigūno teiginiai, kad
Kongresas žinojo, jog Baltųjų rūmų valdžia po rugsėjo 11-osios peržiūrėjo savo
socialinės kontrolės programas ir įgyvendino daug neteisėtų veiksmų, ir kad
Kongresas bandė sužinoti, kiek ekstremalios buvo šios programos ir kaip rimtai
buvo pažeidžiami įstatymai, tačiau jam nepavyko. Jame teigiama, kad Baltieji
rūmai primygtinai reikalavo išlaikyti slaptumą, faktiškai slėpė nuo išrinkto
Kongreso didžiąją dalį informacijos, susijusios su dešimtimis prezidento
direktyvų, kurios diktavo ne tik JAV nacionalinio saugumo politiką, bet ir
didžiąją dalį užsienio politikos. Šių prezidento direktyvų, turinčių įstatymo
galią, turinys ir esmė iki šiol nežinomi, Baltieji rūmai tiesiog nepaklūsta
Kongresui ir atsisako atskleisti savo veiksmus. Būtent tokiomis aplinkybėmis
Thomas Drake'as rašė:
"Nuo tada, kai po rugsėjo
11-osios vyriausybė atsiplėšė nuo konstitucijos, ji iš vidaus graužia mūsų
demokratiją. Amerikos valdovai yra despotiškas elitas, gyvenantis baimėje ir
baimėje dėl savo pačių žmonių ir dėl visame pasaulyje kylančios liaudies
galios, sukilusios į sukilimą prieš netinkamą kapitalizmo valdymą." Kiek
anksčiau Niujorko meras Džonas Hylanas pareiškė: "Mažas galingų
tarptautinių bankininkų būrelis praktiškai valdo Jungtinių Valstijų vyriausybę
savo savanaudiškais tikslais. Jie praktiškai kontroliuoja abi politines
partijas".
Vudro Vilsonas (Woodrow Wilson) 1913 m.
parašytoje knygoje "Naujoji laisvė" (The New Freedom) rašė: "Nuo
tada, kai pradėjau politikuoti, man daugiausia privačiai buvo patikėtos žmonių
nuomonės. Kai kurie didžiausi Jungtinių Valstijų vyrai prekybos ir gamybos
srityje kažko bijo. Jie žino, kad kažkur yra tokia organizuota, tokia subtili,
tokia budri, tokia susipynusi, tokia išbaigta, tokia visa persmelkianti jėga,
kad geriau nekalbėti aukščiau savo kvapo, kai ją smerkia." 1954 m.
senatorius Viljamas Dženneris (William Jenner) rašė: "Šiandien
Jungtinėse Valstijose visiškos diktatūros kelias gali būti nutiestas griežtai
teisėtomis priemonėmis, Kongresui, prezidentui ar žmonėms nematant ir
negirdint. Išoriškai mes turime konstitucinę vyriausybę. Mūsų vyriausybėje ir
politinėje sistemoje veikia kita institucija, atstovaujanti kitai valdymo
formai - biurokratinis elitas".
Prezidentas Teodoras Ruzveltas
(Theodore Roosevelt) 1913 m. rašė: "Šie tarptautiniai bankininkai ir
Rokfelerio ir Standartinės naftos interesai kontroliuoja daugumą laikraščių ir
šių laikraščių skiltis, kad priverstų paklusti arba išstumtų iš valstybinių
pareigų pareigūnus, kurie atsisako vykdyti galingų korumpuotų klikų, sudarančių
nematomą vyriausybę, nurodymus." Kongresmenas Louis McFadden,
1920-1931 m. Bankininkystės ir valiutos komiteto pirmininkas, 1932 m. rašė: "Kai
buvo priimtas Federalinio rezervo įstatymas, šių Jungtinių Valstijų gyventojai
nesuvokė, kad čia kuriama pasaulinė bankų sistema - supervalstybė, kurią
kontroliuoja tarptautiniai bankininkai ir tarptautiniai pramonininkai,
veikiantys kartu, kad pavergtų pasaulį savo malonumui. FED dėjo visas
pastangas, kad nuslėptų savo galias, tačiau tiesa yra tokia - FED uzurpavo
vyriausybę." JAV senatorius Danielis Inouye (Daniel Inouye) Irano ir
Kontros bylos klausymų pabaigoje sakė: "Egzistuoja šešėlinė vyriausybė,
turinti savo oro pajėgas, savo laivyną, savo lėšų rinkimo mechanizmą ir
galimybę įgyvendinti savo nacionalinių interesų idėjas, laisva nuo bet kokios
kontrolės ir atsvaros bei nuo paties įstatymo."
Kitur esu rašęs apie tai, kad
Baltieji rūmai naudojosi Teisingumo departamentu, siekdami iš bankų
išsireikalauti, kad jie laikytųsi neteisėtų ekonominių sankcijų, taikomų
politiniams priešams, o departamentas tvirtino, kad neprivalo nieko atskleisti
išrinktajai vyriausybei. Visas Teisingumo departamentas buvo užgrobtas ir
nebeatskaitingas Kongresui. Prekybos departamentas, Valstybės departamentas,
CŽV, NSA, FTB ir kariuomenė - visi atsiskaito slaptai vyriausybei per
Baltuosius rūmus.
Neseniai JAV žiniasklaidoje
paskelbtame straipsnyje apie NSA šnipinėjimą teigiama: "Bandymas
nutraukti NSA telefoninių duomenų rinkimo finansavimą patyrė stebėtinai mažą
pralaimėjimą - 217 prieš 205. Pataisai nebuvo jokios grėsmės tapti įstatymu -
Senatas būtų ją atmetęs, o jei visa kita nepavyktų, prezidentas B. Obama būtų
ją vetavęs. Tačiau ji įspėjo žvalgybos instituciją: Žvalgybos tarnybos įspėjo:
žvalgai nesprendžia, kiek toli yra per toli. Tai sprendžiame mes." Vienas
interneto skaitytojas puikiai apibendrino tai, ką jis pavadino "šiuo
samprotavimo perlu". Jo komentaras:
"NSA daugelį metų naudojo didžiulę,
slaptą, pasaulinę duomenų siurbimo sistemą, prieštaraujančią bet kokiai vidaus
ir tarptautinei teisei. Tai sužinoję JAV įstatymų leidėjai pateikė įstatymo
projektą, kuriuo siekiama nutraukti NSA finansavimą. Įstatymo projektas buvo
atmestas, bet tai nesvarbu, nes net jei jis būtų buvęs priimtas Atstovų
Rūmuose, Senatas jį būtų atmetęs. O jei Senatas jo nebūtų atmetęs, Baltieji
rūmai būtų jį vetavę. Įstatymų leidžiamoji valdžia akivaizdžiai nebegali
kontroliuoti net tokių politiškai rimtų klausimų, kurie turi įtakos asmens
teisių pagrindams, privatumui, masiniam įstatymų pažeidinėjimui, policinės valstybės
sistemos kūrimui, tarptautiniams santykiams ir, žinoma, išlaidoms. Šis
išskirtinis visiško ir bauginančio įstatymų leidžiamosios kontrolės nebuvimo
pavyzdys įrodo, kad "liaudis vadovauja". Supratau."
2012 m. kovo mėn. Kenneth Lieberthal ir
Wang Jisi paskelbė svarbų Brookings instituto parengtą pozicijos dokumentą JAV
ir Kinijos "strateginio nepasitikėjimo" tema, kuriame, kaip jie
teigė, dalyvavo daug "aukščiausių Amerikos vadovų", tačiau jame
nebuvo paminėti išrinkti JAV vyriausybės atstovai, todėl Kongresas, bent jau
apibrėžiant "aukščiausių vadovų" sąvoką, akivaizdžiai nepasirodė.
Šiame kontekste išraiškingiausias dokumento punktas buvo Lieberthalio
pareiškimas, kad sprendžiant svarbiausius klausimus, turinčius įtakos ne tik
JAV, bet ir visam pasauliui, Kongresas aktyviai nedalyvavo, tačiau "galėjo
pareikšti savo susirūpinimą" dėl Baltųjų rūmų ir tikrosios vyriausybės
veiklos. Taigi, įsivaizduojamoje "demokratijoje", kurioje išrinkti
žmonių atstovai neva yra aukščiausi, geriausiai, ką jie gali padaryti, tai
"pareikšti savo susirūpinimą" tiems, kurie iš tikrųjų valdo šalį.
Ar galime geriau pripažinti, kad
Kongresas yra nužmogintas, iš jo praktiškai atimtos visos funkcijos, jis
priverstinai nustumtas į šalį kaip tam tikra nepatogi patariamoji institucija?
Tokie dalykai kaip biudžetas ir prekyba čia nereikšmingi; svarbiausia yra CŽV,
NSA, kariuomenė, Libija, Irakas ir Iranas, FED, bankininkai ir teismai, o šiais
klausimais Kongresas akivaizdžiai tapo nesvarbus. Ir vėlgi, tai nėra
demokratijos požymiai, net ne pasakiški. Amerikiečiai įnirtingai giriasi, kad
jų liaupsinamoje demokratijoje yra daugybė stabdžių ir atsvarų, tačiau šis
mitas niekada nebuvo tikras ir tikrai nėra tikras šiandien. Mes išlaikome
demokratijos pretenzijas rengdami rinkimus į Kongresą, kuris nebeturi jokios
realios valdžios, tačiau žmonės ir toliau skelbia religiją, o Dievas jau miręs.
Iliuzijai palaikyti išliko tik bažnyčia.
Ryškus pavyzdys - šiandien propaguojama
Trans-Ramiojo vandenyno partnerystė (TPP). JAV Kongresas turi išimtinę teisę
spręsti prekybos politikos klausimus, tačiau slaptoji vyriausybė rengė
dokumentus ir pavedė vesti derybas ne tik slaptai, bet ir neleisdama Kongresui
net susipažinti su jų turiniu. Vienam kongresmenui buvo leista susipažinti tik
su keletu šio prekybos susitarimo skyrių, ir tik tada izoliuotoje patalpoje be
kameros, kompiuterio ar net pieštuko. Yra daug pagrįstų nuogąstavimų dėl
daugelio šio teisės akto nuostatų neteisėtumo ir dėl bandymų nužmoginti visų
dalyvaujančių šalių nacionalinį suverenumą, tačiau Baltieji rūmai teigia, kad
nacionalinis saugumas yra pagrindas reikalauti, kad Kongresas priimtų šį
didžiulį teisės aktą, neturėdamas informacijos apie jo turinį. Valdžios
sutelkimas Baltuosiuose rūmuose ir tuo pat metu Kongreso pavertimas
nereikšmingu pasiekė tokį mastą, kurio galėtų pavydėti dauguma diktatorių.
Dar kartą prisiminkime TPP. Šią itin
ambicingą imperinio persistengimo programą sugalvojo ne B. Obama ar Prekybos
departamentas, o nematomi žmonės, kurie traukia marionečių virveles ir kurie
naudojasi Baltaisiais rūmais ir kabinetu kaip netikra priedanga savo komerciniams
tikslams pasiekti. Nei B. Obama, nei jo Prekybos sekretorius neturi nei
vaizduotės, nei karingo godumo, kad sugalvotų tokią schemą, nei išdidumo, kad
galėtų manyti, jog jie gali priversti Kongresą priimti įstatymo projektą,
nežinodami jo turinio. Nei B. Obama, nei Prekybos departamentas nėra tokie
patologiški baikeriai, kad reikalautų, jog Ramiojo vandenyno šalys pasirašytų
susitarimą nematydamos. Ne, visa tai sugalvojo marionečių valdovai, naudojantys
Baltuosius rūmus ir vyriausybės struktūrą kaip įrankius savo asmeninėms
hegemoninėms ambicijoms įgyvendinti. Tai buvo ne stipraus prezidento,
diktuojančio silpnam Kongresui ir drąsiai prisiimančio Konstitucijos jam
uždraustus įgaliojimus, o silpno ir ambicingo prezidento, kuriuo noriai
manipuliavo už sosto esanti valdžia, ir Kongreso, kuriam buvo grasinama, kuris
buvo gąsdinamas ir papirkinėjamas, kad paklustų, rezultatas.
Taip pat turėjome ne "Bušo karą" ar "Obamos karą", o slaptosios vyriausybės karą, vykdytą per Baltuosius rūmus, nesikreipiant į Kongresą, pasinaudojus Baltaisiais rūmais kaip priedanga, o JAV kariuomene kaip priemone savo komerciniams ir politiniams tikslams pasiekti. Turint omenyje tik Iraką ir Libiją, slaptoji vyriausybė naudojo JAV kariuomenę kaip asmeninę kariuomenę privačiam karui prieš dvi nekaltas tautas, iš kurių buvo pagrobta daugiau kaip 100 mlrd. dolerių asmeniniam kelių galingų bankininkų ir korporacijų savininkų pelnui gauti, pakankamai toli, kad niekas nežinotų, kas vyksta, ir be jokios priežiūros, be ataskaitų Kongresui ir be atsiskaitymo pasauliui už mirtį ir naikinimą.
Nė vienas prezidentas neturi teisės imtis
tokių niokojančių karinių nuotykių pagal savo užgaidą, tačiau kai B. Obama buvo
priverstas pradėti kelis mėnesius trukusį karinį Libijos naikinimą, ši parodija
buvo suplanuota ir pradėta visiškai nesikreipiant į Kongresą, taip atvirai
pripažįstant jo nereikšmingumą. Tik Kongresas turi įgaliojimus skelbti karą
arba leisti karinius veiksmus, tačiau kiekvienu atveju už Baltųjų rūmų stovinti
valdžia paprasčiausiai perrašė taisykles ir iš naujo apibrėžė sąlygas. Tuomet
slaptosios vyriausybės nariai ėmėsi vykdyti savo darbotvarkę, Kongresui nė kiek
neprieštaraujant - tai nebylus AIPAC ir žydų lobistų, kurie ne tik norėjo karų
ir organizavo jų finansavimą, bet ir netiesiogiai finansavo daugumos senatorių
ir kongresmenų rinkimų kampanijas, galios liudijimas. Dar daugiau, tuo metu,
kai JAV vyriausybė išleido darbuotojus priverstinių nemokamų atostogų, o visos
turistų lankomos vietos visoje šalyje buvo uždarytos dėl lėšų stygiaus,
slaptoji vyriausybė nesunkiai rado pinigų Libijai sunaikinti ir dar 100 mlrd.
dolerių bandymui sunaikinti Siriją.
Panašiai galime prisiminti, kaip Valstybės
departamento darbuotoja Victoria Nuland didžiavosi 5 mlrd. dolerių, išleistų
Ukrainai destabilizuoti ir jos vyriausybei nuversti tuo pačiu tuščių banko
sąskaitų laikotarpiu. Taip pat turime jos pokalbį apie Ukrainą, kuris buvo
paskelbtas internete visam pasauliui ir kuriame ji garsiai atmetė Europos
prieštaravimus dėl prievartinio ir smurtinio Ukrainos vyriausybės nuvertimo,
sakydama: "Fuck the EU", ir toliau sprendė dėl naujų marionetinių
šios šalies valdovų. Atkreipkite dėmesį, kad ne Baltieji rūmai sprendė, kas bus
priimtini naujieji Ukrainos vadovai, ne JAV Kongresas ir tikrai ne Ukrainos
žmonės, kurių vadinamoji "demokratija" net nelaikytina farsu. Nuland
vyras yra Robertas Kaganas, aktyviai veikiantis Brookingso institute ir
Karnegio amžinojo karo fonde, kurie abu yra neokonų sionistų žydai, žaidžiantys
"Monopolį" su tikromis šalimis, ir būtent Nuland priėmė šiuos
sprendimus - tai vienas iš ženklų, rodančių, kur slypi tikroji valdžia.
Panašiai buvo ir su daugybe įmonių
nusikaltimų, kuriuos įvykdė tie patys nematomi žmonės, tie patys įtariamieji,
kurie figūruoja kiekviename tokiame sąraše, visi per dideli, kad žlugtų, ir per
galingi, kad būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Jų politinis imunitetas
ir teisinis nebaudžiamumas šiandien yra taip įsitvirtinę, kad beveik
neįveikiami. 2008 m. finansinis nuniokojimas buvo ne atsitiktinumas, o įžūliai
suplanuotas nusikalstamas turto perkėlimas, kuris buvo tokio masto, kad
nusipelno būti perkvalifikuotas į valstybės išdavystę, tačiau už tai sumokės
tik nekaltos aukos. Palyginti nedidelės ir lengvai susigrąžinamos baudos,
skirtos bankams, tik nubaus nekaltus akcininkus. Dešimtys milijonų žmonių,
praradusių savo namus, negaus nieko, o kaltininkai mėgausis šimtais milijardų
pelno ir premijų. Išrinktieji Liaudies kongreso nariai ir vėl nė sykio
neprieštaravo. Finansų ir kitų milžiniškų korporacijų vadovai de facto turi
baudžiamąją neliečiamybę už visus savo veiksmus. Kurioje kitoje srityje
nusikaltėliai iš naujo apibrėžia įstatymus taip, kad jie neapimtų jų neteisėtų
veiksmų, o valdžios institucijos tyliai ir bejėgiškai stebi, ir kai paaiškėja,
kad nusikaltėliai turi galią apibrėžti teisėtumą, kaip šiandien yra JAV, ar ne
nusikaltėliai dabar vadovauja?
Prieš kelerius metus Paulas Findley parašė
knygą "Jie drįsta kalbėti garsiai", kurioje išsamiai aprašoma žydų
įtaka ir kontrolė JAV vyriausybei. Savo knygoje Findlis citavo JAV senatorių
Viljamą Fulbraitą (William Fulbright), tuometinį Senato Užsienio reikalų komiteto
pirmininką, kuris atliko tyrimus dėl užsienio šalių kontrolės savo šalies
vyriausybėje ir 1973 m. rašė:
"Izraelis kontroliuoja Senatą... apie
80 % (JAV senatorių) visiškai remia Izraelį, o žydų įtaka Atstovų rūmuose dar
didesnė. Viskas, ko Izraelis nori (Izraelis gaus). ...[Izraelis] gali slopinti
žodžio laisvę, kontroliuoti mūsų Kongresą ir net diktuoti mūsų užsienio
politiką". Interviu
CBS televizijai Fulbraitas toliau teigė: "Izraeliečiai kontroliuoja
politiką Kongrese ir Senate. Žinau, kad šioje šalyje beveik neįmanoma vykdyti
užsienio politikos [Artimuosiuose Rytuose], kuriai nepritaria žydai...
siaubinga žydų kontrolė naujienų žiniasklaidoje ir žydų sukurtas užnugaris
kongresmenams... Esu labai susirūpinęs dėl to, kad žydų įtaka čia visiškai
dominuoja ir beveik neįmanoma priversti Kongresą daryti ką nors, kam jie
nepritaria. Izraelio ambasada per įtakingus šalies žydus praktiškai diktuoja
Kongresui".
Fulbraitas ne kartą pareiškė, kad JAV
Senatas yra "pavaldus" Izraeliui ir žydams, todėl vyriausybė negali daryti
jokio spaudimo Izraeliui dėl jo žiaurumų prieš Palestinos žmones. Jis teigė,
kad JAV turi pakankamai svertų paveikti Izraelį, nes "mes teikiame
visas priemones - arba didžiąją dalį priemonių - finansuoti arba apmokėti
viską, ką daro Izraelis", tačiau pridūrė, kad svertų negalima
panaudoti, nes "Izraelis kontroliuoja Senatą". Jis taip pat
pareiškė: "Senatas yra pavaldus Izraeliui, mano nuomone, per daug.
Turėtume labiau rūpintis Jungtinių Valstijų interesais, o ne vykdyti Izraelio
nurodymus. Tai labai neįprastas įvykis. Didžioji dauguma Jungtinių Valstijų
Senato narių - maždaug 80 procentų - visiškai remia Izraelį. Tai ne kartą buvo
įrodyta, ir tai apsunkino mūsų vyriausybės darbą".
Keli autoriai rašė, kad nuolatinis Kongreso
lojalumo žydams ir Izraeliui, o ne JAV demonstravimas buvo ir gėdingas, ir
nepatriotiškas, ypač turint omenyje, kad Izraelis yra beveik visiškai
priklausomas nuo Amerikos finansinės ir karinės pagalbos. Daugelis taip pat
pažymėjo, kad žydų kontroliuojama žiniasklaida taip šališkai ir palankiai
vaizduoja Izraelį ir užkerta kelią bet kokioms priešingoms nuomonėms ar tiesai
apie karčias palestiniečių kančias, kad, matyt, tik 4 % amerikiečių apskritai
žino apie 70 metų trunkančią žiaurią žydų karinę palestiniečių tautos
okupaciją. Ilga JAV Kongreso paramos Izraeliui istorija paskatino buvusį
valstybės sekretorių Džeimsą Beikerį pavadinti Kongresą "mažuoju
Knesetu" pagal Izraelio Knesetą (parlamentą) Jeruzalėje. Vienas JAV
senatorius apgailestavo, kad jis turi teisę kritikuoti savo vyriausybę, bet
neturi teisės kritikuoti Izraelio vyriausybės, net jei jos veiksmai
prieštarauja JAV nacionaliniams interesams. Polas Kreigas Robertsas (Paul Craig
Roberts) rašė: "Kai pasaulis žiūri į Ameriką, jis mato Izraelio
koloniją", o buvęs kandidatas į prezidentus Patas Buchananas (Pat
Buchanan) apibūdino Kapitolijų kaip "Izraelio okupuotą teritoriją".
Šiame kontekste, stulbinamai derindama
utopinę patologiją, propagandą, įžūlumą ir ironiją, JAV žiniasklaida sukėlė
nedidelį triukšmą žydų kilmės amerikietės senatorės Barbaros Bokser (Barbara
Boxer) asmenyje, kuri paklusniai paskelbė, kad FTB ją įspėjo, jog "Kinijos
piliečiai ar vyriausybės pareigūnai gali bandyti susisiekti su jos biuru
"siekdami daryti įtaką JAV užsienio politikai". "Kinijos
pareigūnai" gali bandyti daryti įtaką JAV užsienio politikai? O kaip dėl
žydų pastangų daryti įtaką JAV užsienio politikai? Iš jos lūpų - nė žodžio.
Kaip pažymėjo vienas rašytojas: "Tai, kad tokia dvigubų standartų
medžiaga gali būti skelbiama be ironiškų ketinimų, yra skaudus kaltinimas
Amerikos žiniasklaidai ir dabartinei politinei sistemai".
Admirolas Tomas Mūras (Thomas Moorer),
kuris buvo JAV Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininkas, 1983 m. sakė: "Niekada
nemačiau prezidento, kuris stotų prieš žydus. Jie visada gauna tai, ko nori.
Jei Amerikos žmonės suprastų, kokią įtaką šie žmonės turi mūsų vyriausybei, jie
sukiltų į kovą". Tai buvo tas pats admirolas Mūras, aukščiausio rango
Amerikos kariškis, kuris negalėjo pasiekti, kad būtų sąžiningai ištirtas 1967
m. Izraelio įvykdytas laivo "USS Liberty" užpuolimas. Žydų kariuomenė
užpuolė neginkluotą JAV šnipinėjimo laivą tarptautiniuose vandenyse, tikėdamasi
jį sunaikinti ir suversti kaltę Iranui. Per kelias valandas "Liberty"
kelis kartus atakavo reaktyviniai lėktuvai ir torpediniai kateriai, žuvo 34
amerikiečiai ir dar 174 buvo sužeisti, tačiau laivo nuskandinti nepavyko.
Izraeliečiai nesėkmingą ataką aiškino atsitiktiniu klaidingu atpažinimu, tačiau
visi išgyvenusieji tvirtino, kad atakos metu ant laivo aiškiai plevėsavo JAV
vėliavos ir kad per radijo ryšį izraeliečiai atpažino "Liberty" kaip
JAV laivą. Tai akivaizdžiai buvo dar viena netikros vėliavos operacija, kurios
misija žlugo, nes išgyvenusieji liko liudyti tiesą. Tačiau Baltieji rūmai,
reikalaujant žydų vadovams, šį reikalą užglaistė taip, kad visiems
išgyvenusiems buvo uždrausta apie tai kalbėti, grasinant baudžiamąja sankcija,
o dauguma bijojo kalbėti net išėję į pensiją iš JAV kariuomenės. Tuo metu
Baltųjų rūmų atstovas spaudai pareiškė, kad "(prezidentas) Džonsonas
neketina pradėti karo dėl kelių žuvusių jūreivių".
Waltas ir Mearsheimeris parašė svarbų
dokumentą apie Irako karą, kuriame įrodė, kad, jų žodžiais tariant, "žydų
lobistai" norėjo karo ir jį gavo. Libijoje buvo tas pats, ir tik žydai
nori invazijos į Siriją ir Iraną bei jų sunaikinimo ir greičiausiai tiekė
cheminius ginklus vadinamiesiems Sirijos sukilėliams bei pateikė nuotraukas
kaip įrodymą. B. Obama visomis išgalėmis stengėsi įpareigoti savo vadovus
įsiveržti į Siriją, nors jo paties kariniai vadovai šią idėją menkino kaip
beprotišką. Paskui, norėdamas išsaugoti veidą, kai sąmokslas akivaizdžiai
žlugo, jis pasiūlė pateikti šį klausimą balsavimui Kongrese, kur jis ir žlugo.
Jau buvo gerai žinoma, kad 80 % Kongreso narių buvo prieš ir kad balsavimas
niekada nebus priimtas, kaip ir Jungtinės Karalystės atveju. Visi šie kariniai
įsipareigojimai buvo ne tik pagrįsti absurdišku melu, bet ir smerktinai
neteisėti ir amoralūs, tačiau nei marionetės, nei jų šeimininkai nebuvo
patraukti atsakomybėn. Be to, marionečių šeimininkų pavardės niekur
neužfiksuotos - tai tikra nematoma vyriausybė.
2001 m. Izraelio radijas transliavo
Izraelio vyriausybės posėdį, kurio metu kilo Izraelio ministro pirmininko
Arielio Šarono ir jo užsienio reikalų ministro Šimono Pereso nesutarimų.
Peresas įspėjo Šaroną, kad Izraelis turėtų atsižvelgti į Amerikos reikalavimus
santykiuose su palestiniečiais ir kad Šarono užsispyrimas sukels pavojų
Izraelio interesams ir "nuteiks JAV prieš mus". Šaronas atsakė
Peresui: "Kiekvieną kartą, kai ką nors darome, jūs man sakote, kad
amerikiečiai padarys tą ir tą. Noriu jums aiškiai pasakyti: nesijaudinkite dėl
Amerikos spaudimo Izraeliui. Mes, žydų tauta, kontroliuojame Ameriką, ir
amerikiečiai tai žino". Taip pat 2001 m. žydų ministras pirmininkas
Netanyahu Izraelio televizijoje atvirai tyčiojosi iš JAV, sakydamas: "Aš
žinau, kas yra Amerika. Amerika yra daiktas, kurį galima labai lengvai
pajudinti, pakreipti tinkama linkme. Jie netrukdys". Ir dar kartą
matome Netanjahu, kai jis lankė Džonataną Polardą, Amerikos žydą, kuris buvo
nuteistas kaip išdavikas ir šnipas už tai, kad Izraeliui nutekino daugybę JAV
karinių paslapčių. Išėjęs iš Pollardo kalėjimo kameros, Netanyahu buvo
cituojamas sakęs: "Kai iš Jungtinių Valstijų išspausime viską, ką
galime, jos gali išdžiūti ir išskristi".
2014 m. liepą ir rugpjūtį, kai Izraelis
vykdė dar vieną žiaurų puolimą prieš palestiniečius, "Wall Street
Journal" pranešė, kad Baltųjų rūmų ir Valstybės departamento pareigūnai
nustebo sužinoję, jog Izraelio kariuomenė be Baltųjų rūmų žinios ir pritarimo
tiesiogiai iš savo draugų Pentagone gauna dideles ginklų ir šaudmenų atsargas.
Žydų ir amerikiečių pareigūnai teigė, kad tai dar vienas ženklas, jog Baltųjų
rūmų ir Valstybės departamento įtaka, kalbant apie tai, kokią mažą įtaką žydai
gali gauti iš JAV, yra menka, o prezidentas ir jo Baltųjų rūmų personalas iš
esmės atsidūrė išorėje. Žurnalas pranešė, kad Izraelio pareigūnai mano, jog B.
Obama yra silpnas ir naivus, ir tiesiog apeina jį, kad patenkintų savo
pageidavimus tiesiogiai bendraudami su Pentagonu ir Kongresu. Jie, matyt, sakė,
kad jiems nerūpi įtampa su Baltaisiais rūmais ar nesugebėjimas gauti B. Obamos
pritarimo kokiam nors reikalui, nes jis vis tiek greitai pasitrauks, ir jie
galės jį tiesiog pergudrauti. Buvo ir kitų panašių incidentų, pavyzdžiui,
vienas iš jų, kai žydų lobistams pavyko gauti nuosavybėn vienintelę eskadrilę
amerikietiškų aukščiausios klasės lėktuvų, kurie JAV kariuomenei buvo gauti
didelėmis išlaidomis ir vidiniu lobizmu. Vienas Gynybos departamento pareigūnas
izraeliečiams, matyt, pasakė, kad išsiųsti tuos lėktuvus į Izraelį būtų
politiškai neįmanoma, atsižvelgiant į labai sunkias jų įsigijimo aplinkybes.
Jis teigė, kad Izraelis atsakė: "Tiesiog paruoškite lėktuvus. Mes
pasirūpinsime Kongresu". Jie taip ir padarė. Lėktuvai buvo išsiųsti į
Izraelį, o amerikiečiai apsieidavo be jų.
1977 m. lapkričio 25 d. "Jewish
Press" išspausdino straipsnį "JAV užsienio politika dabar
grindžiama tuo, kaip užsienio šalys elgiasi su vietiniais žydais".
Jame buvo rašoma, kad vienas Rusijos žydas tapo maištininku ir trukdė Rusijos
valdžiai, todėl buvo įkalintas. Žydai reikalavo jį paleisti. Straipsnyje
pažymima, kad JAV Niujorko senatoriai Moynihanas ir Javitsas, du aršūs
sionistai, pranešė sovietų vyriausybei, kad grūdų siuntos iš JAV bus
nutrauktos, jei rusai nepaleis Šaranskio. Jis buvo paleistas ir deportuotas į
Izraelį. Akimirką pagalvokite, kokia gili žydų įtaka galėjo lemti, kad du
senatoriai, neturėdami nei įstatymų leidėjo, nei vykdomosios valdžios
įgaliojimų, prisiėmė teisę spręsti ir diktuoti kitai valstybei rimtus JAV
užsienio politikos įgaliojimus dėl nereikšmingo klausimo.
JAV žurnalistė Helen Thomas, daugiau nei
šešis dešimtmečius rašiusi apie Baltuosius rūmus, buvo priversta atsistatydinti
iš savo pareigų "Hearst News" po to, kai viename interviu pasakė, kad
žydai turėtų "dingti iš Palestinos". Paskelbtame interviu Thomas
sakė, kad žydai "visiškai kontroliuoja" Baltuosius rūmus ir JAV
Kongresą, kad "tai nėra paslaptis. Tai labai atvira... Visi yra Izraelio
lobistų, kuriuos finansuoja turtingi rėmėjai, tarp jų ir iš Holivudo, kišenėje.
Tas pats ir su finansų rinkomis. Visiška kontrolė. Mes priklausome
propagandistams, nukreiptiems prieš arabus. Dėl to nekyla jokių abejonių.
Kongresas, Baltieji rūmai ir Holivudas, Volstritas priklauso sionistams. Visais
atžvilgiais esame stumiami klaidinga kryptimi".
Viskas yra dar daug blogiau, nei galima
suprasti iš pirmiau pateiktų pastraipų. Šiandien JAV praktiškai neįmanoma
išrinkti politiko, kuris prieš tai nepaskelbtų savo (ar jos) neginčijamos
ištikimybės Izraeliui ir žydams, o bet kokia užuomina apie Izraelio ar žydų kritiką
garantuoja politinės karjeros pabaigą. Nežinau nė vieno pastarojo meto JAV
senatoriaus ar kongresmeno, kuris būtų buvęs išrinktas prieš tai nepaskelbęs
besąlygiškos paramos ir lojalumo ne JAV, o Izraeliui. Tai tokia tiesa, kad per
paskutinius JAV prezidento rinkimus kandidatai į JAV prezidentus rinkimų
kampaniją vykdė ne JAV, o Izraelyje. Mittas Romney intensyviai vykdė kampaniją
Izraelyje, tikėdamasis tokiu būdu laimėti JAV rinkimus, tą patį darė ir kiti
JAV politikai.
Panašiai ir Hillary Clinton, kuri puoselėjo
viltis tapti JAV prezidente, savo parengiamąją kampaniją pradėjo Amerikos žydų
komitete ir AIPAC, kur kaip įgaliojimus pateikė savo ankstesnes pastangas
padėti Izraeliui apsaugoti jo karinę viršenybę Artimuosiuose Rytuose ir
akivaizdų norą pradėti Trečiąjį pasaulinį karą užpuolant Iraną, kad pašalintų
paskutinę kliūtį Izraeliui siekiant karinės viršenybės.
2013 m. kovą Izraelio prezidentas Šimonas
Peresas JAV prezidentui B. Obamai įteikė aukščiausią šalies civilinį
apdovanojimą - Prezidento medalį už nuopelnus - už tai, kad jis buvo geras
berniukas. Ir kiekvienas JAV prezidentas privalo pasirodyti privalomai
fotosesijai su jarmulka prie raudų sienos, žeminančiai parsidavęs kaip
koncertuojanti beždžionė imperatoriaus pasilinksminimui.
2014 m. pradžioje Džefas Blankfortas (Jeff
Blankfort) parašė straipsnį pavadinimu "Rendering Unto AIPAC", į kurį
įtraukė šią pastraipą:
"Kampanijos pradžioje kiekvienas
perspektyvus demokratų ar respublikonų kandidatas sulauks AIPAC darbuotojo
vizito, kuriame bus prašoma pateikti pareiškimą, apibūdinantį jo dabartinę
poziciją dėl JAV ir Izraelio santykių. Tiems, kuriems trūksta žodžių, AIPAC
mielai padės. Tada šie pareiškimai pateikiami kandidato apygardos
proizraelietiškai nusiteikusiems rėmėjams ir ilgam rėmėjų sąrašui visoje
šalyje. Mainais už tai, kas visada yra lojalumo Izraeliui pažadas, AIPAC
pasirūpins, kad kandidatui netrūktų savanorių ir lėšų, nors jos ir neateis
tiesiogiai iš AIPAC. Tačiau būtent reginys, kai B. Obama, Hillary Clinton ir J.
McCainas, trys asmenys, kurie pretendavo tapti vienintelės pasaulio
supervalstybės lyderiais, kartu su abiejų partijų Atstovų Rūmų ir Senato
lyderiais nusižemino prieš AIPAC auditoriją, paskatino žurnalistą veteraną
Arnaud de Borchgrave'ą atskleisti skaitytojams elementarią tiesą apie JAV
politinį procesą ir būsimam Amerikos prezidentui prieinamus sprendimų priėmimo
parametrus."
Arnaud de Borchgrave'o
"Times" straipsnyje "tiesa" buvo tokia: "Kartą per
metus Izraelio lobistinė organizacija Vašingtone, vadinama AIPAC, rengia metinį
suvažiavimą, į kurį atvyksta visi, kas tik yra kas nors politiniame pasaulyje,
kad pareikšti ištikimybę, o ne pagarbą. (Tiems, kurie nežino,
"ištikimybė" - tai valstiečio paklusnumas ir ištikimybė savo
feodaliniam valdovui ir šeimininkui: Ed) Tai tapo politiniu palaiminimu, tarsi
viduramžių sutartimi... Kas neišlaiko šio lakmuso popierėlio, gali pamiršti apie
galimybę tapti Jungtinių Valstijų prezidentu, senatoriumi ar net
kongresmenu."
Blankfortas taip pat išsamiai papasakojo,
kaip, dar kartą ryškiai demonstruodamas žydų politinę galią ir Amerikos
politikos kontrolę, žydų milijardierius, kazino savininkas Šeldonas Adelsonas
"pasikvietė" kelis labiausiai tikėtinus kandidatus į būsimus
prezidento rinkimus, kad "," vieną iš jų. Blankfortas pažymėjo, kad
visi pakluso iškvietimui ir nusilenkė prieš savo valdovą, "iš visų jėgų
stengdamiesi parduoti save kaip pretendentai per darbo pokalbį".
Adelsonas, matyt, išklausinėjo kiekvieną ambicingą kandidatą ir iš kiekvieno
pareikalavo ,,Pirmiausia ir visų pirma aklo ir besąlygiško paklusnumo kitos
valstybės valdžiai": Izraelio valdžiai".
Tai mus vėl sugrąžina prie Bernayso, kuris
savo knygoje "Propaganda" beveik prieš 100 metų rašė: "... gerai
žinoma, kad (kandidatą į prezidentus) gali nuspręsti pusė tuzino vyrų, sėdinčių
viešbučio kambaryje prie stalo". Tiesa ta, kad "žmonės"
Amerikoje niekada neturėjo jokios naudingos įtakos savo brangiam demokratiniam
procesui dėl politinių partijų, kurias kontroliuoja ta pati slaptoji
vyriausybė, galios. Kaip jau minėjau kitur, balsavimas pats savaime yra
nesvarbus, nes visa galia priklauso tiems, kurie atrenka kandidatus, kurie savo
ruožtu yra iš anksto atrinkti pagal jų ideologiją ir norą būti
kontroliuojamiems. Turėtų būti aišku, kad jei aš turiu galią atrinkti
kandidatus, jūsų balsai neturės jokios reikšmės galutiniam vidaus ar užsienio
politikos rezultatui. Amerikiečiai gyvena mitologijos iliuzijoje, kurią kursto
ištisos kartos, tvirtai tikėdami politinės sistemos, kuri yra tik prastai
suvaidinta pjesė, kurios sėkmė priklauso nuo nemąstančių ir neišmanančių
gyventojų, pranašumu. Vakarų daugiapartinę politinę sistemą gerbia ne protingi
žmonės, o nesusipratėliai ir neinformuoti, neišmanėliai ir paprasčiausiai
mąstantys žmonės, kuriuos užvaldė propaganda ir mirtinai užkrėtė klaidinga
teologija.
Tai lemia ne tik galutinį kandidatų
parinkimą ir būtiną materialinę pagalbą bei finansinę paramą, užtikrinančią
išrinkimą; galbūt dar svarbesnis yra gebėjimas - ir piktas ryžtas - užtikrinti
rinkimų pralaimėjimą ir išrinktų kandidatų, neįtikusių savo žydų šeimininkams,
pašalinimą. Bet kuris išrinktas Kongreso narys, išdrįsęs pasisakyti prieš
žiaurią Izraelio politiką, atkreipęs nepalankų dėmesį į žydus ar metęs iššūkį
Izraelio kilpai ant Vašingtono kaklo, kaip pastebėjo Blankfortas, bus
įbaugintas ir priverstas arba tylėti, arba pakeisti savo poziciją, arba
neišvengiamai bus pašalintas per kitus rinkimus. Senatorius Fulbrightas, kurį
minėjau anksčiau, atkreipė į save nepalankų dėmesį savo liudijimais ir
pareiškimais apie žydų vykdomą JAV išrinktų atstovų kontrolę, AIPAC jį
apibūdino kaip "nuolat nepagarbų Izraeliui ir mūsų rėmėjams šioje šalyje",
ir jis buvo nugalėtas kituose rinkimuose, kai jo AIPAC parinktas oponentas
susilaukė didžiulio žydų žiniasklaidos dėmesio bei kampanijos pinigų. Yra ir
kitų žymių pavyzdžių, kai JAV politikai užsitraukė AIPAC rūstybę už tai, kad
nepaisė žydų norų, o vėliau buvo "AIPAC taikiniu ir pralaimėjo kituose
rinkimuose". Daugybė amerikiečių gyvena iliuzija, kad jie ir tik jie vieni
sprendžia, kas laimės, o kas pralaimės, nors iš tikrųjų jie šiame procese yra
apgailėtinai nesvarbūs. Be to, turime žiniasklaidą, kurią beveik visiškai
kontroliuoja žydai ir kuri, išskyrus ypatingus atvejus, pati gali nulemti bet
kurių rinkimų rezultatus ir bet kurio politiko likimą. Kaip pastebėjo Benas
Bagdikianas, žiniasklaidos valdžia yra politinė valdžia, nes tik keli asmenys
visiškai kontroliuoja, kaip politikai bus pristatomi - arba NEpristatomi -
balsuojančiai visuomenei. Todėl kandidatams į rinkimus tampa beveik neįmanoma
išlikti, jei jų darbotvarkė ir ideologija neatitinka žydų darbotvarkės ir
ideologijos.
Blankfortas pasakojo, kad praėjus vos
keliems mėnesiams po to, kai tapo prezidentu, B. Obama gavo AIPAC išplatintus
laiškus, kuriuos pasirašė maždaug trys ketvirtadaliai visų kongresmenų ir
senatorių ir kuriuose jam buvo patariama prisitaikyti prie Izraelio ir žydų
norų. Laiškas, ant kurio akivaizdžiai buvo AIPAC žyma, atskleidžianti tikrąją
jo kilmę, "buvo aiškiai skirtas pasiųsti prezidentui žinią, kad, kiek tai
susiję su Kongresu, Izraelio norai yra svarbesni už Jungtinių Valstijų
norus". Pasak Blankforto, visoms žiniasklaidos priemonėms buvo pateiktos
laiško kopijos ir visos jos nusprendė jį ignoruoti. Daugelis JAV prezidentų,
senatorių ir kongresmenų yra gavę tokių pranešimų, kurie galiausiai įtikino
juos "persvarstyti" savo pozicijas ir pasirinkti žydams palankesnę
politinę poziciją. Būti "Izraelio draugu" yra būtina sąlyga norint
užimti politinį postą daugelyje Vakarų valstybių, įskaitant ne tik JAV, bet ir
Kanadą, Jungtinę Karalystę, Australiją ir kt. Nėra nei paslaptis, nei
staigmena, kad žydai, sionistiniai fanatikai ir kiti Izraelio rėmėjai yra
"giliai įsitvirtinę visais politinio gyvenimo lygmenimis" ir todėl
veikia šių vyriausybių širdyse. Tai tokia tiesa, kad Kanados ministras
pirmininkas Stephenas Harperis (Stivenas Harperis) kvailai atsisakė pasirodymo
Jungtinėse Tautose dėl to, kad galėtų pasirodyti kažkokios niekuo
neišsiskiriančios žydų grupės susitikime JAV ir gauti "Metų žmogaus"
apdovanojimą už neblėstančią ištikimybę Izraeliui ir žydams.
Žydai atvirai giriasi savo politine įtaka
ir galia, žydų leidiniai giriasi, kad jie padarė Obamą tuo, kuo jis yra, o
vienas žydų sionistas garsiai pareiškė, kad "Barakas Obama yra pirmasis
žydų prezidentas". Džeimsas Petras (James Petras) parašė naudingą
straipsnį, kuriame citavo "Chicago Jewish News" straipsnį, kuriame teigiama,
kad B. Obamą "atrado" žydų sionistas Harvardo profesorius, kai jis
ten dar studijavo teisę, ir nusprendė, kad jis yra "vertingas". Ji
papasakojo, kaip pasitelkė į pagalbą šeimą, draugus, finansininkus ir padėjo
gauti jam prestižinį darbą, o po to supažindino su daugybe žydų sionistų,
įskaitant finansinius rėmėjus, kurie visi stengėsi, kad Obama visam laikui
"įsitvirtintų" jų tinkle. Petras taip pat pažymėjo, kad būdamas
senatoriumi B. Obama dirbo viename kabinete su fanatišku žydų sionistu Ira
Silversteinu, kuris vėliau gyrėsi savo vaidmeniu "šviečiant" B. Obamą
apie žydus ir Izraelį. Obama nepasirodė iš giedro dangaus kaip gaivaus oro
gūsis Amerikai; žydai jį specialiai atrinko, uoliai augino ir kruopščiai ruošė
du dešimtmečius, kol jis buvo pristatytas šaliai kaip "pasirinkimas",
o tuo metu žmonėms jau buvo gerokai per vėlu.
Būtent šiems žmonėms B. Obama yra skolingas
savo ištikimybę, o pirmieji jo veiksmai einant pareigas buvo užpildyti
Baltuosius rūmus ir daugelį svarbių agentūrų radikaliais sionistais, kurių
dauguma buvo žydai, taip pat išvalyti šias agentūras nuo visų, kurie nepatiko
AIPAC. Šis procesas yra labai platus ir gilus, jis apima daugumą matomų
politikų ir vyriausybės pareigūnų. Kalbėdamas apie B. Obamą, valstybės
sekretorę Hillary Clinton ir gynybos sekretorių Robertą Gatesą, Petras
pažymėjo, kad jie taip giliai persmelkti "Israel-First" ideologijos,
kad yra "sionizuoti zombiai". Su tuo sutikčiau. Iš tiesų mažai kas
suvokia, kokia didelė žydų įtaka ir kontrolė Vašingtone, ypač JAV užsienio
politikoje. Izraelis ne tik labai nori kariniu būdu sunaikinti Iraną, kad
pašalintų grėsmę savo kariniam pranašumui, bet ir nori, kad JAV už jį
sunaikintų jo priešus, ir, pasinaudodamas savo lobistine galia JAV, faktiškai
diktuoja sąlygas, kuriomis JAV kariuomenė tai darys. Būtent radikalus žydų
sionistas Markas Dubowitzas, kuris nėra nei išrinktas, nei paskirtas
vyriausybės pareigūnas, parašė didžiąją dalį teisės aktų, susijusių su
sankcijomis Iranui.
Ne išrinktasis Kongresas ir ne Baltieji
rūmai, o slaptoji vyriausybė, kuriai daugiausia atstovauja jos draugai AIPAC,
lemia ir diktuoja JAV politiką Izraelio, Artimųjų Rytų ir didžiosios pasaulio
dalies, ypač Rytų Europos, ypač Rusijos ir Ukrainos, atžvilgiu. AIPAC nėra už
sosto slypinti valdžia; ji veikiau yra viešas tos valdžios veidas, vykdantis
vardų, kurie niekada nebus paminėti, nurodymus. Šia prasme ji niekuo nesiskiria
nuo to, kas laisvai vadinama "žydų lobizmu", nes ji yra tik viena iš
strėlių, į kurias įeina Užsienio santykių taryba, Trišalė komisija, Rokfelerio,
Karnegio ir Fordo fondai, JAV FED ir Anglijos bankas bei kiti bankininkai,
finansininkai, tokie kaip Džordžas Sorošas, Holivudo studijų ir žiniasklaidos
priemonių savininkai, įvairios kitos vadinamosios nevyriausybinės organizacijos
ir daugelis tarptautinių korporacijų. Visi jie yra to paties choro nariai ir
visi gieda tą pačią giesmę, kurios žodžius ir melodiją parašė tarptautiniai
Europos žydų finansininkai.
Prezidentas Joe Bidenas ir viceprezidentė
Kamala Harris, prie kurių prisijungė prezidento kabineto nariai, ketvirtadienį,
2021 m. balandžio 1 d., pozuoja kabineto portretui Baltųjų rūmų Didžiajame fojė
(oficiali Baltųjų rūmų nuotr. Adam Schultz).
Svarbią šios politinės erdvės dalį sudaro
tokios organizacijos kaip jau minėta Trišalė komisija, kuri yra JAV įsikūrusios
Užsienio santykių tarybos (CFR), kurią Europos Rotšildai sukūrė kaip Jungtinėje
Karalystėje įsikūrusio Apskritojo stalo amerikietiškąją versiją, atšaka. JAV
CFR Rotschildams sukūrė mūsų senas draugas Lippmanas ir pulkininkas Edwardas
Mandellas House'as, kuris buvo Bernayso slaptosios vyriausybės narys ir
prezidentų Wilsono ir Ruzvelto žydų marionetininkas. CFR sudaro daugiausia
Amerikos valdančiosios klasės elito ir slaptosios vyriausybės nariai ir daro
stulbinančią įtaką beveik visoms Amerikos gyvenimo sritims, jau nekalbant apie
visa apimančią ir pražūtingą įtaką Amerikos politikai. Taip yra todėl, kad
beveik visi kandidatai į Amerikos prezidentus yra CFR nariai, o iš tikrųjų jų
narystė ir bendras pritarimas yra būtinos sąlygos kandidatuoti į prezidentus.
Nė vienas JAV prezidentas nebus išrinktas, o iš tikrųjų jam nebus leista kandidatuoti
be CFR sutikimo. Vienas JAV kongresmenas pareiškė,
"CFR yra valdžia. Ji ne tik turi
įtakos ir galią svarbiausiuose sprendimų priėmimo postuose aukščiausiuose
valdžios lygmenyse, kad galėtų daryti spaudimą iš viršaus, bet ir finansuoja
bei naudoja asmenis ir grupes, kad darytų spaudimą iš apačios ir pateisintų
aukšto lygio sprendimus dėl JAV pavertimo iš suverenios konstitucinės
respublikos į vergišką Naujosios pasaulio tvarkos diktatūros narę."
Ši vadinamoji taryba tebėra dukterinė
Europos Rotšildų apskritojo stalo, kurį iš pradžių sukūrė Sesilis Rodsas (Cecil
Rhodes) kaip pasaulinio viešpatavimo mechanizmą ir perdavė Rotšildams, kad šie
jį tęstų, dalis, ir ją tebekontroliuoja tie patys sionistiniai Europos
bankininkai, darantys "pražūtingą ir visa persmelkiančią" įtaką tiek
Europai, tiek JAV.
Oficialiame pareiškime teigiama, kad
"Trišalę komisiją 1973 m. įkūrė privatūs Vakarų Europos, Japonijos ir
Šiaurės Amerikos piliečiai, siekdami skatinti glaudesnį šių trijų regionų
bendradarbiavimą sprendžiant bendras problemas. Ji siekia gerinti visuomenės supratimą
apie tokias problemas, remti pasiūlymus, kaip jas bendrai spręsti, ir ugdyti
šių regionų bendro darbo įpročius ir praktiką." Tai skamba gerai, tačiau
"privatūs piliečiai" buvo slapta septyniolikos labai įtakingų žmonių
grupė, kurią sudarė Davidas Rockefelleris, Zbigniewas Brzezinskis, McGeorge'as
Bundy ir kiti Naujosios pasaulio tvarkos Bilderbergo grupės nariai, susitikę
Rockefellerio dvare Niujorke, kad suplanuotų šį monstrą. Komisija buvo sukurta
ne tam, kad "spręstų problemas", o tam, kad vykdytų sunkiąją
socialinę ir politinę inžineriją, spręstų "demokratijos krizę" ir
rengtųsi pereiti prie autoritarinio fašizmo. JAV žiniasklaida, vėlgi beveik
visa priklausanti žydams, tyli apie CFR ir Trišalę komisiją bei jų įtaką ir
galią šalyje.
Ne taip seniai Izraelio ministras
pirmininkas B. Netanyahu bandė padidinti spaudimą B. Obamai griežtai elgtis su
Iranu, apeidamas Baltuosius rūmus ir JAV vyriausybę bei dalyvaudamas
sekmadieninėje televizijos pokalbių laidoje ir tiesiogiai kreipdamasis į
Amerikos visuomenę. Tiesiogiai įsitraukdamas į JAV politiką, nors teigė nenorįs
įsitraukti į JAV politiką, B. Netanyahu primygtinai reikalavo, kad amerikiečiai
imtųsi skubių ir prievartinių veiksmų, kad pašalintų visas grėsmes žydų karinei
viršenybei Artimuosiuose Rytuose. Viena iš tokių grėsmių, žinoma, yra Iranas,
nes Izraelis jau dešimt metų tvirtina, kad Iranui iki branduolinio ginklo liko
dvi dienos. Žydų kontroliuojama JAV žiniasklaida, žinoma, nutyli vieną esminį
dalyką, t. y. klausimą, kodėl Izraelis gali turėti branduolinių ginklų ir kelti
egzistencinę grėsmę Iranui, o Iranas negali turėti vienintelės tinkamos
atgrasymo priemonės - savo ginklų. Netanyahu iškalbingai kalbėjo apie Izraelio
saugumą, tačiau nekreipė dėmesio į tai, kad Izraelio karinis buvimas ir kraštutinis
karingumas kelia grėsmę visų kitų Artimųjų Rytų valstybių saugumui. Žydų
lobistai turi pakankamai įtakos, todėl Netanyahu kartais prašė ir gavo leidimą
apeiti Baltuosius rūmus ir tiesiogiai kreiptis į JAV Kongresą, kad galėtų
aiškiau išdėstyti savo lūkesčius jų atžvilgiu. Tai nebuvo nei pirmas, nei
paskutinis kartas, kai Izraelio ministras pirmininkas apėjo prezidento galvą ir
tiesiogiai kreipėsi į Kongresą ar Amerikos žmones.
Visa tai nėra nauja. Žydų įtaka Amerikos
politikams, ypač Baltiesiems rūmams, egzistavo bent jau didžiąją praėjusio
šimtmečio dalį. Netrūksta dokumentų apie tai, kaip įvairūs JAV prezidentai savo
darbuotojams patikėdavo, kad jų žydai netrukus informuos juos apie tinkamus
sprendimus ir veiksmus, kurių reikia imtis. Dar viena citata iš Findley knygos:
"Gyvendamas Amerikoje sužinojau, kad
žydų veikėjai, dauguma jų - turtingi partijų rėmėjai, turėjo lengvą priėjimą
prie prezidento. Jie susisiekdavo su juo per užsienio reikalų ministro ir
atstovo Jungtinėse Tautose bei kitų pareigūnų galvas. Dažnai jie galėjo
pakeisti visą politinę liniją vienu telefoniniu pokalbiu..."
Atsižvelgiant į visa tai, seniai laikas
visiems liautis apsimetinėti, kad žydai nekontroliuoja JAV vyriausybės,
nepaisant neišvengiamo pasmerkimo kaip antisemito už tai. Bet kuris Amerikos
politinės scenos tyrinėtojas privalo pripažinti, kad JAV yra artimesnė žydų nei
amerikiečių valstybei, ypač atsižvelgiant į išdavikišką JAV Kongreso ištikimybę
Izraeliui ir žydams, tačiau tuo jokiu būdu neapsiribojant. Šuo netarnauja dviem
šeimininkams.
Šios įtakos sėkmei lemiamą reikšmę turi
finansinė galia. Neseniai paskelbtame straipsnyje pažymėta, kad per 2012 m.
rinkimus apie 30 %, t. y. beveik trečdalis visų "atskleistų"
politinių įnašų buvo gauta tik iš 31 000 aukotojų, arba 0,0001 gyventojų, t. y.
mažiau nei vienos dešimttūkstantosios dalies. Jame taip pat pažymėta, kad nė
vienas Atstovų Rūmų ar Senato narys nebuvo išrinktas be šios grupės finansinės
paramos, o apie 85 % šių politikų iš šios mažytės grupės gavo daugiau pinigų
nei iš visų savo smulkių rėmėjų kartu sudėjus. Ši nedidelė, bet turtinga ir
įtakinga žmonių mažuma yra "Amerikos politikos sargai". Jie
sprendžia, kurie kandidatai jiems priimtini, kurie laikosi "teisingų"
pažiūrų ir ideologijų ir kurie balsuos taip, kaip elitas nori, kad jie
balsuotų. Ne Amerikos visuomenė renkasi kandidatus, kurie atstovaus jos
interesams, o ši nedidelė klika perka politikus, kuriais galima pasitikėti ir
kurie įgyvendins jų darbotvarkę. Amerikos žmonės gali tik balsuoti už vieną iš
dviejų iš anksto atrinktų klonų, o jų pasirinkimas yra nereikšmingas ir
nesvarbus. Pagal bet kokį šio žodžio apibrėžimą demokratija Amerikoje yra
mitas.
Ši įtaka jau seniai apima paskyrimus į
daugelį svarbių vykdomųjų postų daugelyje vyriausybės departamentų ir, dažniau
nei norime žinoti ar pripažinti, yra susijusi su šantažo ar šantažo elementais.
Tik nedaugelis amerikiečių ir dar mažiau kitų žino apie Louiso Brandeiso
paskyrimą į JAV Aukščiausiąjį Teismą - įvykį, kurį žydai privačiai sveikino
kaip "savo" pirmąjį Aukščiausiojo Teismo teisėją. Į prezidentą
Vilsoną kreipėsi žydų advokatas Samuelis Untermejeris (Samuel Untermeyer),
kuris teigė turįs klientę, kuriai labai reikia 40 000 JAV dolerių ir kuri turi
aistringų ir nediskretiškų meilės laiškų, kuriuos jai siuntė Vilsonas, kai jie
buvo nelegalūs meilužiai, kolekciją, ir grasino laiškus paviešinti.
Untermejeris, žinodamas, kad Vilsonas negali disponuoti tokia didele suma,
pasiūlė sumokėti 40 000 JAV dolerių iš savo kišenės mainais už paslaugą:
Vilsonas sutiktų rekomenduoti Untermejerio pasirinktą asmenį į kitą laisvą
vietą Aukščiausiajame Teisme. Tas asmuo buvo Brandeisas, ir, nepaisydamas
įtempto visuomenės prieštaravimo, Vilsonas atkakliai spaudė, kol paskyrimas
buvo patvirtintas. Untermejeris saugojo Vilsono meilės laiškus, "kad jie
niekada nepatektų į netinkamas rankas", taip pat siekdamas užsitikrinti,
kad ateityje kontroliuos Vilsoną. Tikriausiai tiesa, kad daugelis žydų į
vyriausybinius postus buvo paskirti savo noru arba tik dėl nuopelnų, tačiau
tiesa ir tai, kad būta ir kitokių atvejų.
Mike'as Lofgrenas - aukšto rango JAV
Kongreso darbuotojas, 28 metus dirbęs Kapitolijaus kalvoje, tiek Atstovų Rūmų,
tiek Senato biudžeto komitetuose ir 2014 m. pradžioje parašęs trumpą dokumentą
"Giluminės valstybės anatomija", kuriame atskleidė savo sukauptus
pastebėjimus apie už JAV vyriausybės sosto esančią valdžią. Šiam slaptam
dariniui, egzistuojančiam mažiausiai pastaruosius 100 metų, yra daugybė
pavadinimų. Aš pasekiau Bernayso pavyzdžiu ir pavadinau jį "slapta
vyriausybe"; Lofgrenas vartoja terminą "gilioji valstybė"; jie
yra tie patys. Jis pradėjo teigdamas: "Aš vartoju šį terminą, norėdamas
pasakyti, kad tai yra mišrus vyriausybės elementų ir dalies aukščiausio lygio finansų
bei pramonės atstovų susivienijimas, kuris veiksmingai gali valdyti Jungtines
Valstijas, nesiremdamas valdomųjų sutikimu, išreikštu per oficialų politinį
procesą". Toliau pateikiu keletą Lofgreno komentarų, kurie dėl glaustumo
buvo redaguoti. Jo ketinimai ir turinys nepakeisti.
"Yra matoma vyriausybė Vašingtone ir
yra kita, labiau šešėlinė, labiau neapibrėžta vyriausybė, kuri nėra aiškinama
Pilietinio ugdymo 101 pamokoje ar stebima turistų Kapitolijuje. Pirmoji - tai
tradicinė Vašingtono partinė politika: ledkalnio viršūnė, kurią teoriškai
galima kontroliuoti per rinkimus. Požeminę ledkalnio dalį vadinu gilumine
valstybe (angl. Deep State), kuri veikia pagal savo kompaso kryptį. (Ji) - tai
kita vyriausybė, pasislėpusi už tos, kuri yra matoma, hibridinis valstybinių ir
privačių institucijų, valdančių šalį, darinys, susijęs su matoma valstybe,
kurios vadovus renkame, bet tik su pertraukomis kontroliuojamas. Mano šio
reiškinio analizė nėra slaptos, konspiracinės konspiracijos atskleidimas;
valstybė valstybėje dažniausiai slepiasi visiems matomoje vietoje, o jos
operatoriai dažniausiai veikia dienos šviesoje. Savo mastu, finansiniais
ištekliais ir tiesiog pasauliniu mastu Amerikos hibridinė valstybė, giluminė
valstybė, yra atskira klasė, (o jos) protekcionizmas aukštesnio rango darbuotojams
leidžia jiems išvengti (savo veiksmų) pasekmių."
"Giluminę valstybę sudaro ne visa
vyriausybė. Tai nacionalinio saugumo ir teisėsaugos institucijų hibridas:
Gynybos departamentas, Valstybės departamentas, Vidaus saugumo departamentas,
CŽV, Teisingumo departamentas, tam tikros svarbiausios teismų sistemos sritys
ir savotiškas "rump" Kongresas, kurį sudaro Kongreso vadovybė ir kai
kurie gynybos bei žvalgybos komitetai. Visų šių agentūrų veiklą koordinuoja
Prezidento vykdomoji institucija per Nacionalinio saugumo tarybą. Giluminę
valstybę sudaro ne tik vyriausybinės agentūros. Tai, kas eufemistiškai vadinama
"privačiomis įmonėmis", yra neatsiejama jos veiklos dalis. Nematomos
pinigų ir ambicijų gijos jungia (Vašingtoną) su kitais mazgais. Vienas iš jų -
Volstritas, kuris tiekia pinigus, kad politinė mašina būtų rami ir veiktų kaip
diversinis marionečių teatras. Jei politikai pamiršta savo replikas ir kelia
grėsmę status quo, Volstritas užtvindo miestą pinigais ir teisininkais, kad
padėtų samdiniams prisiminti savo interesus."
Lofgrenas prie "giliosios
valstybės" priskyrė Iždo departamentą dėl jo jurisdikcijos finansinių
srautų srityje, tarptautinių sankcijų vykdymo užtikrinimo ir organiškos
simbiozės su Volstrytu. Toliau jis rašė: "Nebus per drąsu teigti, kad
Volstritas gali būti galutinis "giliosios valstybės" ir jos
strategijų savininkas". Ir čia jis, žinoma, buvo visiškai teisus; būtent
vidaus ir užsienio bankininkai iš tiesų yra "galutiniai giluminės
valstybės" savininkai, tačiau į tai jis neįtraukė JAV FED ir jo Europos
savininkų, kurie lemia ir diktuoja likusiems tiek finansinę, tiek politinę
politiką.
Kinijos žurnalistas Lee Fangas tyrimo
ataskaitoje pateikė stulbinančių faktų, kad asmenys, palikę slaptą Volstritą ir
perėję į aktyvią ir matomą vyriausybę, dažnai gauna daugiamilijonines premijas.
Pasak L. Fang, daugelis didelių korporacijų, norinčių daryti įtaką viešajai
politikai, skiria vadovams didžiules premijas, jei šie įsidarbina vyriausybėje.
Tarp
jų yra Goldman Sachs, Morgan Stanley, JP Morgan Chase, Blackstone Group, Fannie
Mae, Northern Trust. Citigroup netgi skiria papildomą pensijos išmoką išėjus į
pensiją, jei išeina užimti "nuolatinių aukšto lygio pareigų JAV
vyriausybėje ar reguliavimo institucijoje". Amerikos bankas Stefanui
Seeligui skyrė daugiau kaip 9 mln. dolerių premijų, kai jis buvo paskirtas į
Tarptautinės prekybos sekretoriaus pavaduotojo pareigas, o Maiklas Fromanas
gavo daugiau kaip 4 mln. dolerių, kai išėjo iš "Citigroup" ir tapo
dabartiniu JAV prekybos atstovu. "Lapė
ruošiama vištidėje, o "Deep State" riebiai maitinasi savo
grobiu".
Seras Montagu Normanas, Rotšildų agentas ir
ilgametis Anglijos banko valdytojas, buvo laikomas įtakingiausiu bankininku
pasaulyje. 1924 m. jis taip kalbėjo Niujorke bankininkams sakytoje kalboje:
"Kapitalas turi apsisaugoti visais įmanomais būdais - ir derindamas
veiksmus, ir priimdamas teisės aktus. Skolos turi būti kuo greičiau išieškomos,
hipotekos lakštai turi būti kuo greičiau perimami. Kai įstatymų nustatyta
tvarka paprasti žmonės neteks savo namų, jie taps paklusnesni ir lengviau
valdomi dėl stiprios valdžios rankos, kurią taiko centrinė turto valdžia,
vadovaujama pirmaujančių finansininkų. Šios tiesos gerai žinomos mūsų
pagrindiniams vyrams, kurie šiuo metu dalyvauja formuojant imperializmą
pasauliui valdyti.
Lofgrenas buvo teisus teigdamas, kad
"gilioji valstybė" yra ideologija, kuri yra tam tikra korporatyvizmo
atmaina, tačiau, priskirdamas ją prie bevardžių, jis ne visai sujungė visus
taškus. Ji iš tiesų turi pavadinimą - Naujoji pasaulio tvarka. Giluminė
valstybė yra itin dešinioji, daugiausia žydiška ir karštai sionistinė. Daugelis
žmonių yra aprašę jos dalis, tačiau požiūris į ją pernelyg įvairus: korporacijų
dominavimas, žmogaus teisės, bankininkystė, sekimas, politika. Ji yra visa tai
ir nė viena iš jų. Tai tiek pat susiję su didžiulėmis Bušo žemės valdomis
Brazilijoje arba Rotšildų įsteigtu nauju banku, kuriame būtų saugomos iš
besivystančių šalių išviliotos žemės, kiek ir su sveikatos apsauga, būsto krize
arba NSA ir DHS. Kalbama apie nedidelę įtakingų asmenų grupę, kuri nuolat
dirba, kad sukurtų ūkį, kuriame pasaulio žmonės yra galvijai. Giluminė
valstybė, Slaptoji vyriausybė, Naujoji pasaulio tvarka - visi šie pavadinimai
ir veidai yra to paties darinio, kurio esmė - tarptautinė fašistinė diktatūra,
o saugumo valstybė ir jos internuotųjų stovyklos tampa vis labiau neatsiejama
dalimi.
Lofgrenas rašė: "Dabar šios dramos
veikėjai linkę vengti socialinių klausimų. Jie apsimeta linksmai neutraliais
valstybės tarnais, duodančiais kuo geriausius patarimus nacionalinio saugumo ar
finansų klausimais. Jų mėgstama poza - politiškai neutralus technokratas,
teikiantis gerai apgalvotus patarimus, pagrįstus gilia kompetencija, (bet) tai
yra nesąmonė, (nes) jie yra giliai nudažyti oficialios valdančiosios klasės
ideologijos atspalviu". Apsvarstykite jo žodžius greta anksčiau cituotų
žodžių, kuriuose teigiama, kad "valdžia turėtų persikelti iš ginčytinų,
ideologiškai skirtingų renkamų organų, kuriuos spaudžia "žemesniųjų
sluoksnių" atstovai, į Vašingtone, Briuselyje ar Jungtinėse Tautose
veikiančius įgaliotus "ekspertus". Skirtingi žodžiai, ta pati prasmė.
Toliau Lofgrenas teigė, kad šie asmenys turi gilią ideologiją, kurią jis
pavadino "raudonąja gija", besidriekiančia tiek per Vašingtono
konsensusą, tiek per karą su terorizmu, apimančią JAV ekonomikos
finansializavimą ir deindustrializavimą, užsakomųjų paslaugų teikimą,
reguliavimo panaikinimą ir privatizavimą, darbo jėgos pavertimą preke ir
"amerikietiškąjį išskirtinumą užsienyje, t. y. batus ant žemės visur; tai
mūsų teisė kištis visur pasaulyje. O to rezultatas - nesibaigiantis
karas". Jis taip pat pažymėjo, kad tai apima plutokratinės socialinės
struktūros ir politinės disfunkcijos atsiradimą, taip pat pridėčiau saugumo
valstybę ir jos brutalų politinės nesantaikos slopinimą, taip pat nuolatinį
"karą su terorizmu", kuriuo vis labiau pateisinamas visų pilietinių
teisių atėmimas.
"Giluminė valstybė" yra didžioji
mūsų laikų istorija. (Tai) vyriausybė vyriausybėje, kuri veikia iš matomos
vyriausybės ir iš mokesčių mokėtojų. Tačiau neatrodo, kad konstitucine prasme
vyriausybė ją varžytų. Giluminė valstybė, besiremianti dviem ramsčiais -
nacionalinio saugumo imperatyvu ir korporacijų hegemonija, dar visai neseniai
atrodė nepajudinama. Ji taip stipriai įsitvirtinusi, taip gerai apsaugota
sekimu, ugnies galia, pinigais ir gebėjimu kooptuoti pasipriešinimą, kad yra
beveik neatspari pokyčiams."
Lofgrenas toliau teigė, kad "giluminės
valstybės" fizinė ekspansija ir galios konsolidavimas "atrodo, kad
dažnas pareiškimas, jog valdymas Vašingtone yra neveiksmingas ir sugedęs, tampa
pasityčiojimu". Kol JAV vyriausybė atleidinėjo darbuotojus, vertė eiti
nemokamų atostogų, dėl lėšų stygiaus uždarinėjo visus turistinius objektus,
netrūko pinigų Libijai sunaikinti ar bandyti sunaikinti Siriją, taip pat 2
mlrd. dolerių NSA duomenų saugyklai statyti. Jis rašė: "Tai, kad slapta ir
neatskaitinga "giluminė valstybė" (angl. Deep State) laisvai
plūduriuoja virš aklavietės... - tai XXI a. Amerikos valdžios paradoksas:
bepiločių lėktuvų smūgiai, duomenų gavyba, slapti kalėjimai ir panoptikumą
primenanti kontrolė, iš vienos pusės, o iš kitos - matomos parlamentinės
savivaldos institucijos, mažėjančios iki bananų respublikos statuso palaipsniui
žlungant viešajai infrastruktūrai." Jis teigė, kad tiesa, jog JAV
vyriausybė yra neveikianti ir sugedusi, kad ji nebeveikia, "bet kažkodėl Obama
gali vykti į Libiją. Jis gali žudyti JAV piliečius. Jis gali rinkti visus mūsų
telefoninių pokalbių įrašus. Jis gali net numušti lėktuvą, kuriuo skrido
suverenios šalies prezidentas, neklausdamas niekieno leidimo. Ir atrodo, kad
niekas nesusieja šių dviejų dalykų - mūsų matomos konstitucinės valstybės
nesėkmės ir šios kitos vyriausybės, kuri veikia nesilaikydama jokių
konstitucinių taisyklių ir jokių valdomųjų apribojimų."
Tačiau šių žmonių nedomina nei vyriausybė,
nei valdymas tradicine šių žodžių reikšmės prasme. Vietoj to jie organizuoja
parazitinį turto išgrobstymą iš gyventojų ir nori, kad žmonės ir toliau būtų
kontroliuojami. Be to, jie mažai kuo domisi. Šie žmonės yra vampyrai. Jie yra parazitai. Jie yra pardavikiški ir
ekstravertiški. Vėl Lofgrenas:
"Giluminė valstybė vampyriškai išgauna
vertę iš Amerikos žmonių. Nors atrodo, kad ji sklando virš konstitucinės
valstybės, jos iš esmės parazitinis, ekstrakcinis pobūdis reiškia, kad ji vis
dar pririšta prie formalių valdymo procedūrų. Jie iš Amerikos žmonių išgauna
pajamas visur, kur tik gali rasti pajamų šaltinį: valstybinėse mokyklose,
būstuose, kalėjimuose, infrastruktūroje, vamzdynuose, frackinge, naftos ir dujų
žvalgyboje, socialinėje apsaugoje, privatizuojant sveikatos draudimą ir sveikatos
priežiūrą."
Neturėtume tęsti toliau, nepastebėję, kad
ši giluminė valstybė arba slaptoji vyriausybė yra po Antrojo pasaulinio karo
JAV valdžiusios socialinės sutarties sunaikinimo šaltinis. Būtent šie žmonės
yra atsakingi už Amerikos ekonomikos griovimą, užsakomųjų paslaugų teikimą,
deindustrializaciją, darbo jėgos naikinimą, viduriniosios klasės išnaikinimą ir
daugelį kitų dalykų. Būtent jie yra atsakingi už visus ekonomikos pakilimus ir
nuosmukius per pastaruosius daugiau nei 100 metų, nes jiems priklauso JAV FED
(ir kitų šalių centriniai bankai), o kiekvieno ciklo metu iš gyventojų
ištraukia milžiniškus turtus. Būtent jie pradėjo klasių karą prieš visus,
išskyrus JAV, Kanados ir visos Vakarų Europos elitą. Būtent jie organizavo 5
mlrd. JAV dolerių investicijas į viena po kitos sekusių vyriausybių nuvertimą
Ukrainoje ir būtent jie nori dar kartą sunaikinti Rusiją. Jie taip pat
atsakingi už beveik visą kišimąsi į Kinijos vidaus reikalus ir pastangas
sužlugdyti Kinijos pažangą. Čia slypi tokie dideli pavojai, kad jų beveik
neįmanoma pervertinti, ir juos ignoruoti ar atmesti būtų labai kvaila.
"Lobbie" galia
Frederikas Bastiatas rašė: "Kai
plėšikavimas tampa žmonių grupės, gyvenančios kartu visuomenėje, gyvenimo būdu,
ilgainiui jie patys susikuria jį leidžiančią teisinę sistemą ir jį šlovinantį
moralinį kodeksą." Šis teiginys puikiai apibūdina šiandienines JAV. Dar ne
taip seniai kreipimaisi į vyriausybę, siekiant nepritarti, siūlyti ar keisti
teisės aktus ar taisykles, buvo vieši, atvirai ir oficialiai nagrinėjami
klausimai. Slapti apsilankymai pas išrinktus vyriausybės narius ar aukštesnius
valstybės tarnautojus, siekiant pakeisti teisės aktus ir taisykles lankytojui
palankia linkme, buvo vadinami "prekyba poveikiu" ir laikomi
nusikaltimu, už kurį paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Dabar taip
nebėra. Šiandien prekyba poveikiu yra sparčiausiai auganti Amerikos pramonės
šaka, ir tai jau nebe nusikaltimas, o profesija, kurioje mokami dideli
atlyginimai ir kurios pavadinimas pakeistas į "lobizmą".
Vienas galingiausių Amerikos politinių
žaidimų kūrėjų ir lobistų Džekas Abramoffas (Jack Abramoff) galiausiai buvo
pasiųstas į kalėjimą už išradingą lobistinę veiklą, kurios vienas iš aspektų -
iš Amerikos indėnų genčių surinkti apie 80 mln. dolerių lobistinių mokesčių, o
kitus mokesčius rinkti priešingose tų pačių klausimų pusėse, apgaudinėjant
visus klientus vienodai. Neseniai paskelbtame naujienų straipsnyje pažymėta,
kad dauguma Amerikos lobistinių firmų, siekdamos padidinti savo sėkmės
koeficientą, įdarbina JAV senatorių ir kongresmenų šeimos narius, o beveik pusė
politikų, kuriems nepavyksta būti perrinktiems, tampa lobistais. Kaip kažkas
gražiai parašė: "Tai reiškia, kad žmona lobizuoja vyrą, tėvas lobizuoja sūnų,
o prostitutė lobizuoja savo klientą". Tai vienas iš tikrųjų demokratijos
veidų visose dabartinėse Vakarų valstybėse.
Lobizmo įteisinimas buvo skirtas tik tam,
kad būtų supaprastintas įtakos darymo ir korumpavimo procesas JAV išrinktiems
pareigūnams, leidžiant korupcinei įtakai veikti atviroje šviesoje. Atrodo,
mažai kas pripažįsta, kad tai buvo esminė degeneracinė įtaka visiems Amerikos
valdžios lygmenims, korumpavusi ne tik Baltuosius rūmus ir Kongreso politikus,
bet ir daugumą valstijų lygmens pareigūnų bei beveik visas reguliavimo
institucijas, tarp jų ir FDA. Slaptoji vyriausybė su savo lobistų armija,
nešančia rankas su grynaisiais pinigais, sugebėjo pakirsti beveik visus
reikšmingus JAV vyriausybės departamentus. Monsanto apmokamiems lobistams
pavyko pasiekti, kad Kongrese būtų priimti teisės aktai, draudžiantys ant
vartotojams skirtų pakuočių pateikti informaciją apie genetiškai modifikuotų
maisto produktų sudėtį. Galingiems "General Motors" ir kai kurių
didžiųjų naftos bendrovių lobistams pavyko pasiekti, kad Džordžo Bušo Baltieji
rūmai prisijungtų prie jų ieškinio prieš Kalifornijos valstiją, kuriuo buvo
siekiama sunaikinti elektrinių automobilių ateitį JAV.
Per tą patį lobistų tinklą FED ir
bankininkai pasiekė, kad Klintonas ir Kongresas panaikintų visas bankininkystės
taisykles, todėl ne tik iš visuomenės buvo išsiurbtas nepadorus pelnas, bet ir
buvo leista jiems pasipelnyti trilijonais dolerių iš 2008 m. finansų krizės bei
finansinės pagalbos. Būtent Robertas Rubinas, žydų kilmės amerikietis Klintono
iždo sekretorius, padėjo panaikinti Glass Steagal įstatymą, kuris leido
komerciniams ir investiciniams bankams susijungti. Vienas didžiausių šio
pakeitimo naudos gavėjų buvo CitiGroup, kuri nedelsdama pradėjo investicinės
bankininkystės veiklą ir pasamdė R. Rubiną kaip "patarėją",
sumokėdama jam daugiau kaip 125 mln. Tiems patiems lobistams, turintiems tuos
pačius grynuosius pinigus ir politinę įtaką, vėliau pavyko gauti 7,7 trilijono
JAV dolerių bankams gelbėti po sprogimo, paliekant žmones likimo valiai.
Ta pati slapta vyriausybė ir jos
korporacijų lobistai pasiekė, kad būtų taikomos mokesčių lengvatos, kurios leido
joms perkelti didžiąją dalį JAV pramonės į ofšorus ir perkelti ją į kitas
šalis, taip gaunant didžiulį pelną, o kartu ištuštinant visą šalį ir visam
laikui panaikinant dešimtis milijonų darbo vietų. Tie patys žmonės veikė su
stulbinančiu kerštingumu ir geismu, kad sunaikintų tai, kas galėjo būti
paskutinė visuotinės sveikatos priežiūros plano viltis amerikiečiams, vien tam,
kad pasipildytų savo kišenes. Dėl šios priežasties valstybinės korporacijos
dabar priskiriamos žmonėms, kurie prisiims kaltę ir mokės bausmes (jei tokių
bus) už baltųjų apykaklių nusikaltimus, pateisinant elitą ir jų korporacijų
vadovus, kurie visi turėtų būti pakarti už sunkius nusikaltimus ir išdavystę.
Pirmiausia dėl galingo NRA lobizmo JAV yra labiausiai ginkluota visuomenė pasaulyje,
o nusikaltimų, padarytų ginklais, skaičius yra baisiausias. Tie patys lobistai
sugebėjo išlaisvinti farmacijos pramonę nuo bet kokios atsakomybės net už
masines žmogžudystes ir net tada, kai paaiškėjo, kad jų vaistų bandymai buvo
visiškai suklastoti.
JAV Maisto ir vaistų administraciją
lobistai ir jų šeimininkai visiškai sugadino, kaip ir daugumą kitų reguliavimo
institucijų, atsakingų už viską - nuo automobilių saugumo iki bankininkystės,
nuo vertybinių popierių biržų iki žemės ūkio, nuo narkotikų ir vaistų iki
statybos standartų ir oro uostų. JAV Žemės ūkio departamentas praktiškai
atsisakė atsakomybės už visuomenės saugumą, niekas nebesirūpina požeminio
vandens užterštumu cheminėmis medžiagomis Rytuose ir beatodairišku vandeningųjų
sluoksnių naikinimu sausringuose JAV pietvakariuose. Dauguma pramonės šakų, ne
tik bankininkystė, bet, svarbiausia, maisto ir vaistų pramonė, dabar yra
"savireguliuojamos", o tai reiškia, kad jų niekas nereguliuoja ir jos
gali laisvai daryti nusikaltimus ir plėšti visuomenę, nesusijusius su
įstatymais ar moraliniais suvaržymais.
Žinoma, plačiai pripažįstama, kad žydų
lobistai yra labiausiai paplitę ir galingiausi JAV, turintys didžiausią įtaką
ne tik Baltiesiems rūmams ir Kongresui, bet ir karinėms bei šnipinėjimo bendruomenėms,
teismams ir kitoms sritims. Žydų lobistai ne tik kontroliuoja JAV užsienio
politiką Artimuosiuose Rytuose, bet ir užtikrina, kad Izraelis kasmet gautų
daugiau kaip 3 mlrd. Tik pastaroji parama užtikrina Izraelio karinę grėsmę
visiems Artimiesiems Rytams ir gausų naujausių amerikietiškų ginklų
technologijų tiekimą. Be šios milžiniškos pinigų sumos Izraelis būtų politiškai
ne ką svarbesnis už Dubajų. Žydų lobistai kartu su savo draugais FED,
daugiausia žydų kilmės Amerikos bankininkais ir pramonininkais, tikriausiai
labiausiai prisidėjo prie Amerikos verslo perleidimo ir ištuštėjimo ir, be
abejo, prie 2008 m. finansinės katastrofos. Buvo pakankamai dokumentais
įrodyta, kad ši žydų lobistų grupė buvo visiškai atsakinga už JAV karinį Irako
ir Libijos sunaikinimą, nes JAV kariuomenė buvo naudojama kaip privati šios
lobistų grupės ir slaptosios vyriausybės armija.
AIPAC jau buvo minėta kaip didžiausia ir
labiausiai matoma žydų lobistinė grupė, tačiau JAV jų yra dešimtys, jei ne
šimtai, veikiančių visais šalies lygmenimis. Būtent dėl vienos ar kitos žydų
grupės lobizmo iš Amerikos valstybinių mokyklų pašalinami visi Kalėdų pėdsakai,
įskaitant net Kalėdų eglutę, motyvuojant tuo, kad žydus "įžeidžia"
krikščioniškų švenčių šventimas. Atsižvelgiant į tai, kad žydai plačiai
skverbiasi į visas Amerikos valdžios ir reguliavimo institucijas, ir į tai, kad
jie progresuoja iš kartos į kartą, tikriausiai neįmanoma nustatyti, kokį bendrą
poveikį tautai daro ši viena grupė. Be abejo, didžioji dalis šios įtakos JAV ir
žmonėms kainavo brangiai ir buvo pražūtinga, vien karai ir skolos pateisina
pasmerkimą, jau nekalbant apie tai, kad per šį galingą lobizmą JAV finansuoja
ir tiekia ginklus milžiniškai tragedijai Palestinoje. Amerikiečiai neturi jokio
pagrindo didžiuotis, kad remia šį labai blogą tautos užgrobimą ir lėtą jos
žmonių genocidą vien tam, kad įtiktų žydams, kurie sudaro mažiau nei 2 % JAV
gyventojų.
Negalima teigti, kad toks slaptas lobizmas
ir dar slaptesni pinigai yra naudingi JAV kaip tautai, nes jis iš esmės neleidžia
galvoti apie šalies ar jos žmonių gerovę. Kiti rašė, kad JAV vyriausybė yra
praktiškai paralyžiuota viso šios lobistinės kultūros spaudimo ir mokėjimų, vis
dažniau nukreipiama tik santykinai nedaugelio bankininkų ir pramonininkų, kurie
tampa turtingesni už godumo svajones ir kartu naikina žąsį, dedančią auksinius
kiaušinius, naudai. Daugelis rašytojų, tarp jų ir aš, teigia, kad JAV šiandien
turi labiausiai neveikiančią vyriausybę pasaulyje, tačiau šis kaltinimas nėra
visiškai tikslus. Rašydama apie Trayvono Martino mirtį Robin Kelley teigė, kad
teisingumas visada bus išvengtas Martino ne todėl, kad sistema žlugo, o todėl,
kad ji veikė, o Bonnie Kerness, rašydama apie privačių kalėjimų sistemą, pasakė
lygiai tą patį. Panašiai yra ne dėl to, kad JAV valdžios sistema neveikia;
problema ta, kad ji veikia tiksliai taip, kaip numatyta. Nuo XX a. septintojo
dešimtmečio pabaigos buvo siekiama sutelkti valdžią Baltuosiuose rūmuose, o
Kongresą nužmoginti, tada visiškai perimti Baltųjų rūmų, taigi ir visos valdžios
sistemos, kontrolę. Slaptoji valdžia vienu metu sukūrė du įstatymų rinkinius -
vieną sau, kitą - visuomenei, tuo pat metu išsilaisvindama nuo bet kokios
mokestinės, teisinės ir moralinės atsakomybės. Bendras tikslas buvo apiplėšti
Amerikos ekonomiką ir amerikiečių tautą, godžiai, be jokių akivaizdžių
apribojimų ar suvaržymų ištuštinant visuomenės lovį ir piliečių turtą.
Kad būtų dar aiškiau, nuo pat pradžių buvo
siekiama JAV vyriausybę ir Amerikos žmones nususinti iki bankroto, kad nebebūtų
ką vogti. Tai buvo ne tik bandymas išnaikinti Amerikos viduriniąją klasę, bet
ir išnaikinti visą Ameriką. Vieninteliai išlikusieji bus santykinė saujelė
elito atstovų ir nedidelė išsilavinusių vadovų grupė, kuri veikia kaip jų
leitenantai - MBA magistrai ir teisininkai iš Monsanto ir jauni daktarai iš
Karnegio ir Fordo fondų ar Rando korporacijos. Likusi tautos dalis yra
vienkartinė. Izraelio ministras pirmininkas B. Netanyahu sakė: "Kai iš
Jungtinių Valstijų išspausime viską, ką galime, jos galės išdžiūti ir išskristi".
Žodis "išsiurbti" būtų buvęs tinkamesnis nei "išspausti",
tačiau rezultatas tikriausiai bus toks pat. Šiuo klausimu, kaip ir daugeliu
kitų, visuomenė yra akla ne tiek dėl savo tautos įvairių nelaimių priežasčių,
kiek dėl ketinimų. Žmonės ne tiek nemato, kiek nenori tikėti tuo, ką mato. Kaip
teisingai pasakė Hitleris, komentuodamas didžiuosius žydų melus apie vokiečių
tautą, žmonės nenori tikėti, kad kiti galėtų daryti tokius dalykus, ir net
susidūrę su nenuginčijamais faktais vis tiek abejos, svyruos ir toliau manys,
kad gali būti koks nors kitas paaiškinimas.
Nė vienas amerikietis nenori patikėti, kad
moraliai teisinga Amerikos korporacija, tokia kaip Mattel ar Apple, GM ar
P&G, sąmoningai lobizuotų vyriausybę, kad ši suteiktų mokesčių lengvatą
ofšorinėms įmonėms, nors slapta planuoja sunaikinti milijonus darbo vietų JAV,
dėl savo pelno griaudama savo šalį. Tačiau būtent taip ir atsitiko. Amerikos
darbo vietų perkėlimas į užsienį ir užsakomųjų darbų perdavimas nebuvo
atsitiktinumas, tai buvo planas. Jei tik pagalvosime, kitaip ir negalėjo būti.
2008 m. finansų krizė taip pat buvo ne atsitiktinumas, o planas, kurio įrodymai
matomi visur, kur tik norime pažvelgti. Amerikiečių problema yra sudėtinga, nes
jie turi ne tik suvokti, kad jų pačių garsios korporacijos, kuriomis jie taip
patriotiškai didžiuojasi, iš tikrųjų juos išdavė ir kad ši išdavystė buvo
apgalvoto plano dalis, bet ir tai, kad šis planas buvo parengtas ir
įgyvendintas bendradarbiaujant su jų pačių vyriausybe. Tik nedaugelis
amerikiečių turi įžvalgumo ar drąsos suvokti šį sunkiausią dalyką - kad jų
vyriausybė surengė sąmokslą juos išduoti ir iš tikrųjų tai darė daugelį
dešimtmečių. Ne veltui Džordžas Bušas vyresnysis sakė: "Jei žmonės žinotų,
ką mes darome, jie pakartų mus gatvėse".
Propagandos mašina taip sėkmingai įskiepijo
moralės pašventintos "demokratijos" kvailystę į amerikiečių psichiką,
kad ji tapo faktiškai savaimine amerikietiškos tapatybės sąvoka, o šis kvailas
tikėjimas - vieninteliu gyvenimo inkaru. Dabar susidurti su realybe, kurioje
žmonių demokratija prilygsta žmonių išdavystei, yra egzistencinė grėsmė,
Amerikos tapatybės žlugimas. Visas pasakojimas buvo grindžiamas šia isteriška
politine religija, kuri visuomet buvo melas, o įrodymai - ne ką mažiau nei
šiandien. Deividas Bruksas (David Brooks) NYT rašė, kad "amerikiečiai
prarado tikėjimą savo politinės sistemos patikimumu, kuris yra vienintelis
šaltinis, kuriuo remiasi visas režimas. Žmonės yra neramūs, pesimistiški,
sugėdinti, bejėgiai ir gynybiškai nusiteikę". Žinoma. Kyla klausimas,
kodėl šis procesas užtruko taip ilgai.
*
Šaltinis:https://www.bluemoonofshanghai.com/politics/10240/
*
Romanoffotekstai
išversti į 32 kalbas, o jo straipsniai paskelbti daugiau nei 150 užsienio
kalbomis veikiančių naujienų ir politikos svetainių daugiau nei 30 šalių, taip
pat daugiau nei 100 platformų anglų kalba. Larry Romanoffas yra į pensiją
išėjęs vadybos konsultantas ir verslininkas. Jis ėjo aukštas vadovaujančias
pareigas tarptautinėse konsultacinėse įmonėse, turėjo tarptautinį importo ir
eksporto verslą. Jis buvo vizituojantis Šanchajaus Fudano universiteto
profesorius, vyresniųjų EMBA klasių studentams pristatydamas tarptautinių
reikalų atvejo studijas. Gyvena Šanchajuje ir šiuo metu rašo dešimties knygų
seriją, susijusią su Kinija ir Vakarais. Jis yra vienas iš autorių,
prisidėjusių prie naujos Cynthia McKinney antologijos "When China
Sneezes" ("Kai Kinija knarkia"). (2 skyrius - Susidorojimas su
demonais).
Visą jo archyvą galima
rasti adresu
https://www.bluemoonofshanghai.com/andhttps://www.moonofshanghai.com/
Su juo galima susisiekti
adresu:
Copyright © Larry Romanoff, Blue Moon of Shanghai, Moon of Shanghai, 2023
